Namų šeimininkės užrašai

Aš gyvenu kaime. Mes leidžiam vakarus žiūrėdami į ugnį, į šimtus jos raudonumo atspalvių, nes kokie jie gražūs. O mano rytais pro apdulkėjusį langą skverbiasi pietų saulės spinduliai. Maždaug kas 15 minučių skamba bažnyčių varpai. Dar nesusigaudžiau, ką jie muša – valandas ar mišių pradžias. Gal ir tą ir tą. Garsiausiai skamba Santa Maria della Nova, nes ji čia pat, už kampo, o vėliausiai skamba 23 valandą.

Aš čia vis dar truputėlį bijau žmonių, gal todėl, kad jie labai kitokie, ne, norėjau pasakyti, todėl, kad aš labai kitokia. Kaskart eidama ko nors pirkti šiek tiek stresuoju, nes atėjusi į kiekvieną parduotuvėlę turi prašyti pardavėjo reikalingos prekės, o šalia stovintys žmonės kaip mat suklūsta išgirdę mano akcentą, ir tada atsisuka į mane ir žiūri, ir klauso, ką perku. O jeigu dar paaiškėja, kad kokios nors prekės yra kelios rūšys, pavyzdžiui, ar norėtumėt aštraus, ar pusiau aštraus Provolone sūrio, panele, ir aš nelabai žinau, koks iš tiesų skirtumas, nes nesu to sūrio dar ragavusi, manęs N. prašė jo nupirkt, ir neturiu tokio užtikrinto atsakymo, tai tada pardavėjas klausia, ką gaminsiu iš to sūrio, o šito aš tai jau tikrai nežinau, o tuo tarpu trys vidutinio amžiaus namų šeimininkės jau nustojo šnekučiuotis, tik spokso į mane akis išpūtę, nes kaip aš čia taip nieko nežinau. Galiausiai išsirenku mažiau aštrų, man rodos, taip mažiau rizikinga. Bet kas nerizikuoja tas negeria šampano, pavyzdžiui, gorgonzola kuo aštresnė, tuo skanesnė, bent jau man. Beje, mandarinai čia absurdiškai pigūs. Anąkart nusipirkau visą kilogramą už eurą, o paskui N. sako, kur čia taip brangiai radai. Tik reikia atsargiai, kai kurie būna su labai daug sėklyčių. Nežinau, kaip čia reikia daryti, gal paklausti pardavėjo, bet dargi būna, ateinu į parduotuvę ir pamirštu, kaip itališkai sėklytės. Semi. O jeigu perki daug vaisių ir daržovių (na, už kokius 6 eurus), tau visuomet duoda petražolių nemokamai. Aš pirmąkart nežinojau, kodėl man dabar čia tas petražoles siūlo, visai nesiruošiau aš jų pirkt, bet kol sumišus galvojau, ką čia sakyt, pardavėjas jau krauna petražolių gražią žalią gūžtą į mano maišiuką ir šypsodamasis sako, reikia petražolių, namuose visada reikia petražolių. Bet kad neįmanoma jų visų sunaudot, šitiek duoda! Daržovių pardavėjas turgelyje, kur dažniausiai einu, mane jau pažįsta ir visada duoda man petražolių, net šiandien, kai pirkau tik vieną ridiką. Tai iš N. sodo parsivežiau dar rozmarino ir salvijos ir padarius puokštelę pastačiau vazelėje ant stalo vietoj gėlių. Kvepia.

Bet vis dėlto svarbiausia yra ledai. KOKIE ledai. Nieko panašaus ligi šiol dar nebuvau ragavusi. 85 procentai šokolado. Arba tikrai tamsžaliai nuo pistacijų. Gelsvi citrininiai. Rausvi braškiniai. Riešutiniai. Sniego baltumo vanilės, net ne ledai, kremas, tik šaltas. Dar galima su vyšnių uogiene. O jeigu pasirodo maža, dar gali paprašyt, kad užkrautų plaktos grietinėlės ant viršaus. Gėris.

Tais vakarais, kai nedeginam vynmedžių ir alyvmedžių židinyje, einam pasivaikščioti po miestelį ir ledų, į ledainę, kurioj pardavėjos man suokalbiškai mirksi ir šypsosi, mat vieną vakarą, kai ten buvau su K., turėjau joms paaiškinti, iš kur esu ir ką čia veikiu, ir jos nelabai norėjo tikėti, kad atvažiavau čia studijuoti, nes keletą kartų jau mane buvo mačiusios su N. Dar kartais einam į pubus. Keistoki tie itališki pubai. Tradicinių itališkų barų visur pilna, bet jie jau nelabai madingi, ten eini nebent kavos, arba iš bėdos futbolo pažiūrėt, jeigu namie televizorius neveikia. Tikrieji pubai, panašesni į angliškuosius, paslėpti – visada kokiuose nors užkampiuose, tamsiose gatvelėse, kur eini eini, ir galvoji, kur mes čia einam, aplink tylu tylu, o paskui pasigirsta klegesys, ir va žiūrėk – The Old Dublin Pub. Jie bando kopijuoti angliškus/airiškus pubus, bet italai neturi gėrimo kultūros, tik valgymo kultūrą. Kaip mes visi einam kartu bokalui alaus ar taurei vyno, taip jie eina kartu pavalgyti. Bet kai kurie italai pasivažinėjo po užsienius, pamatė, kaip ten žmonės elgiasi ir bando kopijuoti. Ir kai žiūriu į juos pubuose,  jiems taip netinka tas alus su keptomis bulvytėms. Turbūt dėl to dar neikart čia negėrėm daugiau kaip vieną mažą alaus. Gamina jie čia tą Peroni, Bario priemiestyje gamykla, ir belgišku alum prekiauja, ir čekišku, bet jis kainuoja 2-4 kartus brangiau nei Peroni, tai jį geria nebent alaus gurmanai, ir būtent, tik vieną mažą…

Aš pastaruoju metu vis nežinau, kaip pabaigti įrašus. Tai pabaigsiu patvirtinimu, kad štai jau mėnesį ir tik iki kitos savaitės, kai universitete prasideda paskaitos, esu laiminga namų šeimininkė. Ir kiekvienas stresas yra labiau malonus jaudulys, kurį išgyvenus išmokstu kažką naujo, kas kad vis apie sūrį ar petražoles.

Posted in Uncategorized | 4 Comments

Vietinės aktualijos: eilės, kinietis ir albanai

Vienas smagiausių užsiėmimų, gyvenant kokioje nors multikultūrinėje aplinkoje – stereotipų tikrinimas. Tokių, kaip pavyzdžiui, rusai geria daug degtinės, britai labai mandagūs, o vokiečiai – ypač tvarkingi. Prašau pastebėti, praleidžiu žodelį “visi”, bet čia ir slypi visas smagumas – labai daugeliu atvejų tokie stereotipai yra gryna teisybė. Gali būti net ir pats ramiausias italas, tačiau užtenka kad vairuodamas susinervintų, ir išlįs tuoj pat visas (stereo)tipiškumas. Ir nieko čia bloga. Man netgi labai žavu. Turiu omeny, kad britai mandagūs. Ir kad Didžiojoje Britanijoje net ir labiausiai apšnerkštame klube, net ir šeštadienį pusę penkių ryto nė viena mergina eilėje prie moterų tualeto nemėgins užlįsti be eilės. O jeigu netyčia tavęs nepastebėjo, pastebėjusi penkis kartus atsiprašys, kad ir į kokį stovį ją bebūtų nunešusi šeštadienio naktis. Tačiau štai dabar mes esame Pietų Italijoje, Akropolio dydžio prekybos centre sausio išpardavimų įkarštyje. Vienoje parduotuvėje perku juodas kelnes. Akimis susirandu kasas, ir matau – toje pusėje daugiau žmonių, nei kitose parduotuvės dalyse (nors ir kitose nemažai). Kad ten būtų kokia nors eilė, bent kaip aš ją suprantu, nesimato. Įsimaišau į minią. Bandau įsivaizduoti tokią keturgubą eilę ir įsiminti keturis prieš mane stovinčius žmones, kad žinočiau, kurioje aš “eilės” vietoje. Netrukus prieš mane stovėjusią moterį sudomina šalimais sukabintos kojinaitės ir ji pasislenka truputį į šoną. Kur buvus kur nebuvus tarp jos ir manęs įsispraudžia tas pačias kojinaites žiūrinėjusi stamboka paauglė su krūva rūbų glėbyje. Ir man, žinokit, nedrąsu jai ką nors sakyti. Aš čia tik vakar atvažiavau, gal pas juos kitaip viskas vyksta. Tai taip ir tyliu sukandus dantis, o mergiotė tuo tarpu užbliauna per visą parduotuvę: “Mamaaaa, ateik, aš eilėj!”. Ateina ne tik mama, su dar didesne krūva rūbų, bet ir tėtis. Tėtis bumba, kad nieko pirkt nereikia, bet mama su dukra jį greit išprašo iš parduotuvės. Mane kiek išblaško į parduotuvę su Maximos tipo didžiuliu vežimėliu įvažiavusi vidutinio amžiaus moteriškė. Parduotuvės apsaugos sistema cypia, be to, neįsivaizduoju, kaip ji ruošiasi laviruoti su tuo vežimu siauruose tarpuose tarp lentynų su drabužiais. Kasininkės palieka kasas ir eina aiškinti moteriškei, kad ji negali šioje parduotuvėje važinėtis vežimu. Kasininkės sugrįžta, aš iš didelės meilės Italijai atlaidžiai šypsodamasi praleidžiu visus besistengiančius užlįsti be eilės, ir kol man nuskaičiuoja pagaliau tas kelnes, praeina koks pusvalandis. Tai reiškia, kad aš pusvalandį vėluoju, nes su N. turėjom susitikti lygiai trečią prie įėjimo, bet tai nieko, juk šioje šalyje pusvalandukas šen ar ten net nelaikomi vėlavimu! Ar esat matę šitą filmuką? Būtent taip ir yra…

Kita komedija, stebėta tą patį vakarą, vyko kiniečio parduotuvėje. Vien tokios parduotuvės egzistavimas Ukmergės dydžio miestelyje kažkur Pietų Italijos pakrašty jau yra komedija! Kinietis pardavinėja viską – ne, tikrai VISKĄ – ir labai pigiai. Jo parduotuvė atidaryta iki vėlumos, o jis pats sklandžiausiai šneka itališkai. Ir akcento girdėti daug mažiau, nei paprastai girdisi kiniečiui šnekant angliškai. Ieškojom adapterio, ausinių, ir šiaip žvalgėmės į lempas-fontanus ir pan. N. sako, palauk, dabar, jeigu tarp šitų dviejų lentynų pastovėsim daugiau nei 30 sekundžių, ateis prižiūrėtoja. Ir tikrai, netrukus praėjimo gale išdygsta keistoka italė, kuri mus stebi, mėgindama apsimesti, kad nestebi. Pasirodo, ji čia tam ir įdarbinta. Nė minutei nepalikti klientų vienų. Maža, ką nors pavogs. Kai moku prie kasos, kurioje sėdi kinietis, šalia stovintis vyras paklausia, ar kartais jie neturi tokios ir tokios prekės. Kinietis kiniškai šūkteli kažkokį burtažodį keistajai prižiūrėtojai, ir ši kaip mat suranda reikiamą prekę. Kiniškai!

Albanai yra kiek rimtesnė tema. Žiūrėjau G. Amelio filmą “L’America”, neįtikėtinas, bet turbūt sunku būtų rasti lietuviškus ar bent angliškus subtitrus, tai galima pasižiūrėti ir šį video. 1991 metų rugpjūčio 7 dieną albanas Halimas Milaqi, laivo savininkas, kaip jam buvo įprasta, krovė cukrų į laivą Albanijos Durazzo uoste, kai staiga tūkstantinė minia jėga užėmė laivą. Tai buvo vyrai, moterys, vaikai, senyvo amžiaus žmonės, kurie nenorėjo nieko kito, kaip pabėgti iš Albanijos į Italiją. Milaqi nesugebėjo atkalbėti nuo beprotybės viskam pasiryžusios minios, ir, jaudindamasis dėl jų saugumo, išplukdė laivą iš uosto. Visą dieną plaukęs laivas pasiekė Brindisi (Apulija, Italija) uostą, tačiau uostas atsisakė priimti pabėgėlius. Bario uostas taip pat nenorėjo leisti laivui prisišvartuoti, tačiau Milaqi pasakė, kad jame – kiaurą dieną nevalgę ir negėrę moterys ir vaikai. 20 000 nelegalų buvo apgyvendinti futbolo stadione. Kai pagalvoji, tokioje situacijoje nebesvarbūs tampa visi įstatymai, legalios imigracijos reikalavimai ir taip toliau. Kurgi dėsi visus tuos žmones, negi išsiųsi atgal? Ir vis dėlto liūdniausia, kaip tie albanai paniškai apsėsti, kaip ją sudievina, tą televizijoje tematytą Italiją. Net niekada Italijoje nebuvę albanai šneka itališkai be mažiausios klaidelės. Filme vienas vaikinas sako: “Kai aš išvažiuosiu į Italiją, vesiu gražią merginą iš Bario ir niekada nebešnekėsiu albaniškai. Gal taip mano vaikai pamirš, kad jų tėvas – albanas.” Ar gali būti kas liūdniau? Jeigu liksiu čia gyventi, visada šnekėsiu lietuviškai, kad ne tai kad mano vaikai, bet visi aplink esantys žmonės nepamirštų, kad aš – lietuvė. Todėl dabar mane apima toks keistas liūdesys, kai čia sutinku albanų, nors gal jau nebereikėtų taip į juos žiūrėti, praėjo 20 metų, vieni išsivažinėjo, kiti sėkmingai integravosi į visuomenę ir gražiai gyvena savo gyvenimus. Bet kai pirkom malkas pas kažkokį sukčių ūkininką, jas į mašiną sukrauti padėjo jaunas albanas, tokiu liūdnu žvilgsniu. O kai čia pirmąkart buvau vasarą, sena albanė manęs paprašė cigaretės, aš nežinau, kodėl, bet pasakiau ne, ir ji, man regis, mane prakeikė savo kalba. Ar bent jau pasakė kažką labai negražaus.

Tai tokios tos emigracijos istorijos.

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Al volo. Skriste.

Italijos aulinuko aukštas kulnas lietuviškai vadinasi Apulija. Italai senokai numetė iš lotynų kalbos likusią “A” žodžio pradžioje, o mes štai ją vis dar nešiojame. Ir gražu. 

Čia viršuje yra nuotrauka, bet kaži ar matosi, kad gyvenu miestelyje, kurį laikau gražiausiu miesteliu pasaulyje. Mano adresas dabar yra Uždaryto Teatro Skersgatvis, 2, Terlizzi, Italija. Virš durų, už kurių, palipus stačiais senoviniais balto akmens laiptais po dešine, virtuvėje, aš greičiausiai kepu obuolių pyragą, verdu orecchiette su mažučių pomidoriukų ir baziliko padažu arba eilinį kartą nesėkmingai mėginu užkurti senovinę senovinę krosnį, dailiame akmens ornamente iškalta – 1770, namo pastatymo ir Beethoveno gimimo metai. Kai kurių datų, išmoktų dar Tallat-Kelpšos konservatorijoje, pamiršti neįmanoma. Name kažkada gyveno dabartinės šeimininkės seneliai, prieš tai nežinau, kas čia vyko, bet kažkada neseniai keliems mėnesiams čia buvo apsistojusi teatro trupė, kuri paliko savo ženklų – spalvotą užrašą “Kostiuminė” virš sieninės drabužių spintos, dvi didžiules teatro dekoracijas – klouną ir arlekiną, kurios puošia kambarį, o kai šalta, sukurią tam tikrą baldakimą aplink lovą ir saugo nuo skersvėjų, bei vaiskiai žalias vonios sienas puošiantį raudoną Sylvios Plath klausimą – Sono questi i volti dell’amore, queste irrecuperabilità? (Šitie yra meilės veidai, šie neatitaisomumai?). Neįtikėtino aukščio gaubtos lubos ir vidutinės salės dydžio mūsų kambarys. Su dviem balkonais, po vienu iš kurių sirpsta citrinos ir apelsinai – žiemos vaisiai. Kieme yra fontanella, kurios vanduo – skaniausias kokį tik esu ragavusi. Už fontanellos prasideda mažučių baltų gatvelių labirintai. 50 metrų į dešinę – pagrindinė miestelio aikštė, kurioje – kelios bažnyčios, XII amžiuje statytas bokštas-varpinė, senukai prie barų, kurie nustoja kalbėt ir atsisuka, kai mes einam pro šalį, ir palmės, Kalėdų laikotarpiu papuoštos lemputėmis. Mano draugė K., kai buvo čia, sakė kad jai negražu tos lemputės, kad netinka, o man atvirkščiai – tokia komiška egzotika… Dar yra baras, tokiu pat pavadinimu, kaip kažkada Vilniuje, Universiteto gatvėje prie Italų kultūros instituto gyvavusi kavinė-restoranas, Soleluna. Šitame bare kepa pačius skaniausius raguolius pasaulyje, kurie tirpsta burnoje, gamina specialią kavą, panašią į mažutį cappuccino, ir dirba barmenas iš pašaukimo. Tas pats, kuris tau padaro kokteilį iš amaretto su šerbetu trečią nakties ir tas pats, kurį kitą rytą atėjusi kavos randi dar vis nemiegojusį.. Tas pats, kuris mane atsiminė nuo tada, kai pirmą kartą čia atvažiavau liepos mėnesį ir antras žmogus šitame miestelyje, manęs laukęs sugrįžtančios. Praeitą savaitę turėjom nemažai couchsurferių – visos merginos, žavios, iš šiaurės, šiaurės rytų. Visas nuvedžiau į barą, visos skaniai valgė raguolius su kava, o barmenai džiaugėsi galėdami pakalbinti neeilines klientes. Dar keičiu apsipirkinėjimo įpročius. Dabar vaisių ir daržovių einu į fruttivendolo, duonos, bandelių ir taralli – į panificio, mėsos – į macelleria, sūrio – į caseificio, ir tik miltų, pastos ar šampūno – į supermarketą. 

Bet grįžkim namo. Net jeigu lauke beveik kasdien apie +15 ir saulėta, vakarais temperatūra nukrinta, ir senovinės storo mūro sienos jau gerokai įšalusios. Vienintelis realiai veikiantis šildymo šaltinis – virtuvėje esanti krosnis, kurią ir kūrenu kasdien, vargdama su alyvmedžiais, kurie nedega. Bet kai pagaliau malkos įsidega, kas gi gali būti gražiau už ramų sėdėjimą prie ugnies ir klausymąsi, kaip ji jaukiai spragsi. Taip kartais pamirštu, kad lauke oras, tolygus lietuviškam pavasariui. Čia žiema. Dar pusantro mėnesio. 

Posted in Uncategorized | Leave a comment